Mane užplūdo mintys ir noras jas parašyti būtent čia, nors ilgą laiką buvau apleidusi rašymą tikiuosi man pavyks išdėstyti savo mintis.
Ar kada pagalvojote koks nuostabus jausmas yra mylėti ar būti mylimam? Menkiausia žinutė nuo mylimo žmogaus gali pakelti nuotaika ar visą dieną paversti skaidria. Ar įsivaizduojat kaip nuostabu girdėti žodį myliu? Atrodo šalia turint tą išrinktąjį žmogų gyvenimas visai kitoks, šypsena veide švyti, pilve skraido taip vadinami drugeliai, o kai susitinki su tuo žmogumi jautiesi tokia laimingą, kad atrodo galėtum visam pasauliui pasakyti kaip jį myli.Bet padarai vieną menką klaidą ir prarandi viską ką esi sukūręs. Tik tada supranti, kiek daug tas žmogus įnešė į tavo gyvenimą, nesvarbu,kad buvo pykčių ar ašarų, taip pat, kad net kiekviena sekundė sudarė tą tobuląjį laiką.
Po išsiskyrimo bandai aplinkinius ar net save pačią įtikint,kad jo nebemyli, ar net nemylėjai, kad jis tau dabar tuščia vieta, nors paskui save pagauni smarkiai meluojant, nes jis tau rūpi tiek pat kiek rūpėjo ir tuo metu. Bet yra toks dėdė, jo vardas laikas, praeina metai ar daugiau ir tu supranti, kad meilė blėsta, kad tas žmogus visai ne toks koks buvo tuo metu, o gal jis net nepasikeitęs, o tu pati vaikščiojai iš meilės su rožiniais akiniais ir nematei jo blogų savybių kurios dabar tau tiesiog rėžia akį. Kaip mergina gali būti su vaikinu kuris ją žemina? O iš vis ar įmanoma įsivaizduoti tokį savo vaikelio tėvą? Manau, kad tokie vaikinai yra labai žemo lygio, nes vaikinai turi gerbti merginas, o ne žeminti. :)
Martyna.
