Mano pasaka.

Staiga mūsų kartu kurta pasaką pasiekė paskutinį puslapį,bet ji ne kaip visos istorijos,ji neturėjo laimingos pabaigos, jos pabaiga žiauri ir negailestinga, taip norėčiau dar kartą kartu su tavimi versti jos puslapius, ir vėl viską išgyventi, aš kiekvieną dieną prašau Dievulio, kad jis leistų man vėl jaustis tavo Princese, kad leistu vėl tau mane džiuginti tavo šypsena, kad galėčiau žiūrėti į tavo akis pilnas meilės, kad galėčiau visą naktį po žvaigždėtų dangumi klausyti tavo istorijų, kad galėtumėm vėl kartu svajoti apie savo vestuves ar vaikučius,kad vėl galėtum mane apkabinti, bet šį kartą niekada nepaleisti. Tu man buvai kaip tikras Princas, aš negalėjau atsispirti net tavo šiltiems apkabinimams, nei šokiams kartu su tavimi, tu man buvai tas kuris apvertė dabartinį mano gyvenimą 180 laipsnių kampu, aš su tavimi pamiršau savo praeitį, bet dabar aš nebegaliu tramdyti savo emocijų, visą naktį žiūrių į vieną tašką, jaučiuosi lyg dar gyva, bet  jau mirštanti, nes aš mirštu iš baimės, kad niekada vėl negyvensiu toje pasakoje, tu niekada nebūsi mano Princas, o aš tavo Princesė, o svarbiausia nesugebėsiu toliau gyventi be tavęs, nes aš pamilau Tave :)

Laikinumas.

Šiandien pažiūrėjusi viena filmuką susimasčiau apie laikinumą. Draugystės, meilės, ir net pats gyvenimas yra toks trapus, kad viskas gali pasibaigti per vieną dieną ar net valandą. Vakar dar šnekėjai su sau artimu žmogumi, juokavai, dalinaisi įspūdžiais ar net pykaisi, o šiandien jo nebėra, jis nebe su tavimi, jis jau aukštai , pas Dievą, ir dar kažkas turi  drąsos teigti, kad tai nelaikina? Laikinumas mums nėra labai gerai suprantamas, nes mums sunku suvokti tą mintį, kad daugiau niekada nesutiksime šio žmogaus savo gyvenime, kad paskutinį kartą ji matai medinėje dėžėje su nugrimuotu sustingusiu veidu , bei žvakių šviesoje, tuo metu pro ašaras ar net nervinį kukčiojimą prabėga visos akimirkos su tuo žmogumi ir supranti kaip tu jo neįvertinai, kad nedavei jam visko ką galėjai duoti, kad paskyrei jam per mažai laiko per savo  darbus ar aplinkinius kurie tau atrodė svarbesni, o tie svarbesni tavo tą paskutiniąją dieną net ašaros neišspaustų, o jei išpaustų ir tai ji būtų dirbtinė, bet laikinumas ne vien susijęs su žmogaus išėjimu pas Dievą, o ir su draugystėm ar meilėm, ilgą laiką tu statei pamatus, o vieną dieną viskas suyra, tu neviltyje ir nebežinau kur dėtis, ir vėl atrodo, kad galėjai daugiau padaryti dėl to žmogaus, gal koks nors vienas veiksmas ir viskas būtų kitaip, gal vienas pokalbis dar būtų išgelbėjęs tą draugystę, na bet juk nuo likimo nepabėgsi, tad mes nei vienas nuo jo nepabėgsim ir neapgausim jo, taip pat ir laikinumas nepabėgs jis tik nusijuoks netvardomu juoku ir dar vieną žmogų pašalins iš gyvenimo :) 

Games

Žaidimai- vaikų mėgstamiausias užsiėmimas. Vaikai žaidžia žaislais ir tai yra jų vaikystės dalis, nei vienas nebūtumėm galėję įsivaizduoti savo pirmųjų dienų be barškučio, ar kai tapome šiek tiek didesni be slėpynių. Bet ateina tas laikas kai tenka palikt vaikystės šalį, kai už tave visko padaro tėveliai, ar žaidimus kieme pakeičia namų darbai, nors mes ir mažais žingsniukais žengiame į suaugusių pasaulį, žaislų mes nepaliekame, tik jie pasikeičia, mes žaidžiame savotiškai- žmonėmis. O dažniausiai ne bet kokiais žmonėmis, o tais kurie mums patinka. Susikuriame planą ir jį vykdome,bet šis žaidimas it mįslė, nežinai kaip viskas gali pasisukti, nors žinai instrukciją,bet gali ir nudegt, o gali ir nudegint kitą, tas su kuriuo mes žaidžiame mūsų visiškai nepažįsta, o jai jau mano, kad mus perprato, mes greit viską persukame, ir tampame visiškai kitu nei buvome, bet ar tokie žaidimai yra gerai? Iš dalies taip, nes gali žmogų priverst jam nepastebint tiesiog prisirišt prie tavęs, jam bus su tavim gera, bet kartu ir įdomu, nes paprasti žmonės niekam neįdomūs, jie tik pilka dėmė visuomenėje, ir juos užgožia tie kurie turi kažką patraukiančio, bet tai ne išvaizdą, tai gali būti charakterio savybės ar gyvenimo būdas, kadangi žmogui bus su tavim įdomu jis norės su tavim būti vis dažniau ir dažniau, ir tik vieną dieną pastebėsi, kad jis tapo priklausomas nuo tavęs, bet tikslas tuo nepasibaigs, nes tu tapsi it tas kuris žaidžia jau azartinius žaidimus, norisi vis daugiau ir daugiau, keli didesnius tikslus ir juos vykdai, tau tampa nebesvarbu kaip juos įvykdysi, svarbu, kad taip būtų padaryta, o tada pamatai, kad pats įkliuvai į savo spąstus, pirma viskas pagal taisykles, o tada kai turėjai paleist, tu nebegalėjai , kas atsitiko? Tu prisirišai, Tu nebegali be to žmogaus, bet žaidimo tu nepamiršai, tu žaidi, tik dar  skaudesniais būdais, žinai, kad gali nudegt, bet jei nudegsi pats, tam kitam nudeginsi dar labiau. Ir žaidi iki galo, nes pasiduoda tik idiotai.
M:)

Boys must respect girls

Sveiki visi ir vėl! :)
Mane užplūdo mintys ir noras jas parašyti būtent čia, nors ilgą laiką buvau apleidusi rašymą tikiuosi man pavyks išdėstyti savo mintis.
Ar kada pagalvojote koks nuostabus jausmas yra mylėti ar būti mylimam? Menkiausia žinutė nuo mylimo žmogaus gali pakelti nuotaika ar visą dieną paversti skaidria. Ar įsivaizduojat kaip nuostabu girdėti žodį myliu? Atrodo šalia turint tą išrinktąjį žmogų gyvenimas visai kitoks, šypsena veide švyti, pilve skraido taip vadinami drugeliai, o kai susitinki su tuo žmogumi jautiesi tokia laimingą, kad atrodo galėtum visam pasauliui pasakyti kaip jį myli.Bet padarai vieną menką klaidą ir prarandi viską ką esi sukūręs. Tik tada supranti, kiek daug tas žmogus įnešė į tavo gyvenimą, nesvarbu,kad buvo pykčių ar ašarų, taip pat, kad net kiekviena sekundė sudarė tą tobuląjį laiką.
Po išsiskyrimo bandai aplinkinius ar net save pačią įtikint,kad jo nebemyli, ar net nemylėjai, kad jis tau dabar tuščia vieta, nors paskui save pagauni smarkiai meluojant, nes jis tau rūpi tiek pat kiek rūpėjo ir tuo metu. Bet yra toks dėdė, jo vardas laikas, praeina metai ar daugiau ir tu supranti, kad meilė blėsta, kad tas žmogus visai ne toks koks buvo tuo metu, o gal jis net nepasikeitęs, o tu pati vaikščiojai iš meilės su rožiniais akiniais ir nematei jo blogų savybių kurios dabar tau tiesiog rėžia akį. Kaip mergina gali būti su vaikinu kuris ją žemina? O iš vis ar įmanoma įsivaizduoti tokį savo vaikelio tėvą? Manau, kad tokie vaikinai yra labai žemo lygio, nes vaikinai turi gerbti merginas, o ne žeminti. :)
 Martyna.

Tęsinys.

Sugrįžau čia.Rašysiu vėl kaip ir prieš tai , kol nuo savų minčių vemt norėsis.Tačiau šį kartą nebus viskas kaip ankščiau , nebus tiek daug pesimistiškumo , šį kartą , bus ir mano rašliavų , ir gražių minčių , o gal net įdėsiu savo pradėta rašyt knygą jei kam nors tai bus aktualu .Tad skaitykit,komentuokit ir junkitės.
M.:))