Laikinumas.

Šiandien pažiūrėjusi viena filmuką susimasčiau apie laikinumą. Draugystės, meilės, ir net pats gyvenimas yra toks trapus, kad viskas gali pasibaigti per vieną dieną ar net valandą. Vakar dar šnekėjai su sau artimu žmogumi, juokavai, dalinaisi įspūdžiais ar net pykaisi, o šiandien jo nebėra, jis nebe su tavimi, jis jau aukštai , pas Dievą, ir dar kažkas turi  drąsos teigti, kad tai nelaikina? Laikinumas mums nėra labai gerai suprantamas, nes mums sunku suvokti tą mintį, kad daugiau niekada nesutiksime šio žmogaus savo gyvenime, kad paskutinį kartą ji matai medinėje dėžėje su nugrimuotu sustingusiu veidu , bei žvakių šviesoje, tuo metu pro ašaras ar net nervinį kukčiojimą prabėga visos akimirkos su tuo žmogumi ir supranti kaip tu jo neįvertinai, kad nedavei jam visko ką galėjai duoti, kad paskyrei jam per mažai laiko per savo  darbus ar aplinkinius kurie tau atrodė svarbesni, o tie svarbesni tavo tą paskutiniąją dieną net ašaros neišspaustų, o jei išpaustų ir tai ji būtų dirbtinė, bet laikinumas ne vien susijęs su žmogaus išėjimu pas Dievą, o ir su draugystėm ar meilėm, ilgą laiką tu statei pamatus, o vieną dieną viskas suyra, tu neviltyje ir nebežinau kur dėtis, ir vėl atrodo, kad galėjai daugiau padaryti dėl to žmogaus, gal koks nors vienas veiksmas ir viskas būtų kitaip, gal vienas pokalbis dar būtų išgelbėjęs tą draugystę, na bet juk nuo likimo nepabėgsi, tad mes nei vienas nuo jo nepabėgsim ir neapgausim jo, taip pat ir laikinumas nepabėgs jis tik nusijuoks netvardomu juoku ir dar vieną žmogų pašalins iš gyvenimo :)